Dendrologia Lithuaniae, T. 8 (2008)

Šrifto dydis:  Smulkus šriftas  Vidutinis šriftas  Stambus šriftas
Del šeivamedžio

Dėl šeivamedžio (Sambucus spp.) statuso Lietuvoje

Bernd GLIWA
Sargeliai
LT 60433 Žaiginys
Miglė STANČIKAITĖ
Geologijos ir geografijos institutas
LT 03223 Vilnius 

Abstract

Sambucus racemosa L. and Sambucus nigra L. are declared being introduced in Lithuania and well accustomed there. This claim is put in question. The argumentation includes the etymological analysis of common plant names and their appearance in early dictionaries in Lithuania as well as in early documents about Lithuania and Prussia (16th century onwards) concerning the folk belief in goblins „bezdukai“ living beneath elder.

Palynological data from different sites in Lithuania give evidence for pollen of Sambucus spp. in periods around 5000 14C BP though the oldest sediments with the pollen grains of this tree were dated back to about 9300 14C BP.

Keywords: Sambucus, Lithuania, plant names, folk belief, palynology.

Įvadas

Botaninėje literatūroje [e.g. Minkevičius et al., 1976; Vilkonis, 2001; Navasaitis, 2005] laikomasi nuomonės, esą Sambucus racemosa L., S. ebulus L. ir S. nigra L. Lietuvoje atvežtiniai augalai. Atitinkamai svarstoma S. racemosa bei S. nigra natūralizacija Lietuvoje; nustatomas aukštas prisitaikymo lygis, siūlomomis kategorijomis A5, A6 [Januškevičius, 2004]. Rečiau literatūroje minimas S. ebulus, kuris, kaip žolinis augalas, ne visada patenka į dendrologų akiratį.

Tad, įsivyravęs teiginys, – šeivamedžių Lietuvoje nebuvo. Tačiau dabar jie auga. Kyla klausimas, kada ir kaip šeivamedžiai atsirado. Literatūroje nurodoma, kad šeivamedžiai auginami parkuose ir soduose. Tai lyg ir duoda atsakymą. Atvežė tam, kad augintų parkuose? Parkų pradžia Lietuvoje datuojama XV a. pirmojoje pusėje; parkai su svetimais augalais įsigalėjo tik XVII a. antroje pusėje [Januškevičius, 2004]. Vadinasi, šeivamedžių atsiradimo klausimas paskęsta proistorijos migloje. Nes Lietuvoje botanikos istorija prasideda 1781 m . pasirodžius Gilibert „Flora lituanica inchoata“.  Šeivamedžiai šiame veikale minimi pirmą kartą (S. nigra), kiti Jundzilo veikaluose 1791 m . (S. ebulus) ir 1830 m . (S. racemosa) [Minkevičius et al., 1976].

S. racemosa ir S. nigra anksti pateko į botanikų akiratį. Žiūrint, kad ankstyvieji floros aprašymai buvo nepilni ir juos pateikė pavieniai žmonės, negalima teigti, kad neįtrauktųjų augalų nebuvo Lietuvoje. Tačiau S. racemosa ir S. nigra pateko anksti į botanikų akiratį. Jeigu vis dėl to teigiama, kad šeivamedžio nebuvo, reikia tai įrodyti. Tenka konstatuoti, kad tai įrodyti neįmanoma. Galima teikti argumentus ir nurodyti tai, kad nėra ar nebuvo argumentų prieš šį teiginį.

Gamtinės sąlygos tenkina šeivamedžių poreikius, tai rodo jų natūralizacijos lygiai. Jau kurį laiką vyrauja panašus klimatas, koks, tarkime, buvo prieš keletą šimtmečių. Pagrindinis S. racemosa ir S. nigra platinimo būdas – sėklomis, kuriomis minta paukščiai. Toks platinimo būdas gan efektyvus ir greitas. Bendras S. nigra paplitimas: Vakarų Europa iki 63° š. pl., S. racemosa: Vidurio ir Pietų Europa, vakarinė Azija [Minkevičius et al., 1976]. Vadinasi, gamtinių kliūčių šeivamedžiui plisti Lietuvos link nėra.

 

Lietuviški šeivamedžių pavadinimai

Šeivamedžiai yra išvaizdūs augalai. Kur jie auga, ten turi liaudiškus vardus. Augalų pavadinimai galėjo patekti į bendros paskirties žodynus. Seniausias Lietuvoje žodynas yra Širvydo „Dictionarium trium linguarum“. Trečiame leidinyje [Szyrwid, 1642] pateikta lema „Bez drzewko. Sambucus. Bezdas.“. Širvydas kilęs iš Aukštaitijos, gyvenęs Vilniuje. To pačio laikmečio rankraštinis žodynas „Lexicon Lithuanicum“ [Anonymus, ca. 1638] iš Rytų Prūsijos turi „Holunder – Bezdus“. Nėra abejonės, kad čia kalbama apie šeivamedžio rūšis, tik apie kurias, sunku pasakyti. Negalima sumaištis su Viburnum opulus L., kuris buvo dar vadinamas Sambucus aquatis ar S. sylvestris bei vok. Wasserholunder [Marzell, 2000; Genaust, 1996], nes šis minėtas atskirai: „Káliná / Sambucus syluestris seu montana seu aquatica, platanus aquatica. putinas“ [Szyrwid, 1642].

Pateikti šeivamedžių pavadinimai laikytini skoliniais iš lenkų bez (Sambucus spp.) [Skardžius, 1931]. Šalia bėzas, galėjo atsirasti bezdas, bezdis, bezdalas, turint omenyje, S. racemosa žiedų kvapą ir uogų poveikį virškinimui. Kad tai būtų savarankiškas darinys nuo bezdėti, mažai tikėtina. Nors toks raudonojo šeivamedžio liaudiškas pavadinimas yra žinomas: smirdeklis [Dagys, 1938]. Šeivamedžiu vadinama tik Sambucus spp., reta išimtis Syringa vulgaris [LKŽ, 1986], kuri dažnai perėmusi liaudiškus pavadinimus iš Sambucus spp. [Marzell, 2000].

Pavadinimas šeivamedis sietinas su šeivikauliu „fibula“, pagal panašumą su tuščiaviduriu kaulu,  kaip pavadinimas kiaurmedis [Dagys, 1938]. Mažiau tikėtinas naudojimas šeivoms, t. y. audimo šaudyklės ašims. Latviai turi savo pavadinimą plūškoks Sambucus spp. [Dagys, 1938], lietuviškai atitiktų „plutos medis, plūčio medis“, gal dėl šerdies minkštumo vartojimo plūdėms. Toks naudojimas įmanomas, bet tai patvirtinančių etnografinių bei archeologinių duomenų nėra. Archeologinėje literatūroje paprastai nurodoma pušies žievė, jau nuo neolito vartota plūdėms [Rimantienė, 1979].

Latvijos vokiečiai juodąjį šeivamedį vadino Quebeken arba Quebe [Marzell, 2000], toks tarminis pavadinimas yra žinomas tik vidurio Vokietijoje, todėl teigiama, kad kolonistai iš to Vokietijos krašto XVII a. atsivežė pavadinimą su savim [Reetz, 1948].

Turint omenyje, kad augalų pavadinimai žodinėje tradicijoje gan greitai gali atitekti kitam augalui, ir atvežtas augalas gali liaudiškoje terminologijoje puikiai įsiterpti, tenka konstatuoti, kad tai nėra nenuginčijamas įrodymas apie šeivamedžio buvimą.

Dar ankščiau nei į žodynus šeivamedis pateko į kitus dokumentus, būtent į krašto aprašus, liečiančius pagoniškojo tikėjimo likučius. 1518 m . pirmasis mini Stella, kur rašo, kad šeivamedis yra vienas iš gerbiamų medžių, nes tikima, ten gyvenę dievai [Vėlius, 2001]. Kiek vėlyvesni šaltiniai iš XVI a. konkrečiau pateikia, kad žemės dievas Puškaitis gyvenąs tarp šeivamedžio krūmų ir jam pavaldūs nykštukai barstukai gyveną žemėje po šeivamedžiu. Šaltiniuose vokiečių, lenkų ir lotynų kalbomis vartojamos aiškios sąvokos: „między drzewem bzowym“, „hollunderstrauch“, „sub sambuco domicilium habere creditur“ [Vėlius, 2001]. Pats krūmas neapibūdinamas, atrodo, jis visiems įprastas. Toks tikėjimas ir augalo garbinimas neatsiranda staiga ir tikrai ne krikščionybės įtakoje. Todėl manytina, kad pagonybėje bent viena iš šeivamedžio rūšių buvo gerai žinoma. Argumentas, kad šeivamedžiai būtų buvę tik atvežti į dvarų parkus atkrenta, nes kronikininkai kalba apie vietinius paklydėlius, tikinčius prietarais, o ne apie dvarininkus.

Skurdūs duomenys neleidžia spręsti ar kalbama apie S. racemosa ar S. nigra. Tuo tarpu, žolinis augalas S. ebulus neturėtas omenyje.

 

Palinologija

Nagrinėjant atskirų augalų rūšių plėtrą viename ar kitame regione labai daug informacijos gali suteikti paleoaugalijos tyrimai, kurie remiasi ežerų bei pelkių nuosėdų storymėse išlikusių augalų dalių, sėklų, vaisių bei sporų ir žiedadulkių rūšinės sudėties analize. Nuosėdų amžiaus įvertinimas, pagrįstas radioizotopinių tyrimų, paprastai anglies ( 14C ) izotopo, analize, leidžia nustatyti chronologinę augalijos kaitos seką. Pastaraisiais metais vykdomi detalūs bei chronologiškai pagrįsti nuosėdose aptinkamų sporų-žiedadulkių spektro tyrimai [Kabailienė, 1998; Kabailienė et al., 1997; Stančikaitė, 2000; Stančikaitė et al., 2002; 2003; 2004], suteikė daug įdomių duomenų apie atskirų augalų migraciją į šiuolaikinės Lietuvos teritoriją, jų plėtrą ir nykimą, sąsajas su gyventojų veikla. Tiesa, kalbant apie augalijos sudėties pokyčius, būtina pabrėžti, jog sporų-žiedadulkių tyrimai labai dažnai neleidžia įvardinti aptinkamų augalų rūšį. Tokiais atvejais apsistojama ties genties ar šeimos identifikavimu. Ne išimtis ir Sambucus žiedadulkės, kurių rūšinės sudėties identifikavimas labai sudėtingas, o atskirais atvejais net ir neįmanomas.

Nepaisant iškylančių problemų, Sambucus žiedadulkės, nors ir nedažnos, tačiau yra aptinkamos palinologinių (iš gr. palīnō ‘dulkinti, purkšti’ - mokslas kuris analizuoja žiedadulkes ir sporas ore, nuosėduose ar pvz. meduje) tyrimų metu. Labai svarbu pabrėžti, jog dažniausiai – tai pavieniai egzemplioriai, pasirodantys viename ar kitame tiriamame sporų-žiedadulkių spektre ir tesudarantys tik kelias procento dalis bendroje spektro sudėtyje. Menkas nuosėdų pavyzdžiuose aptinkamų Sambucus žiedadulkių skaičius taip pat sietinas su nedideliu augalo subrandinamu jų kiekiu.

Seniausi sluoksniai, kuriuose buvo aptiktos Sambucus sp. žiedadulkės susiklostė prieš beveik 9300- 920014C metų, ankstyvajame preborealyje, pietryčių Lietuvoje tyvuliavusiame Grūdos ežere [Kabailienė et al., 1997]. Beveik tuo pat metu, Mardu ežero, plytinčio šiaurinė Estijos dalyje, sluoksniuose taip pat pasirodo pavienės šio augalo žiedadulkės [Veski, 1998]. Sunku spręsti, ar šiais ankstyvais holoceno etapais šeivamedis galėjo augti šiuolaikinės Lietuvos teritorijoje, o tuo labiau šiaurinėje Estijoje, kuri buvo visai neseniai išsivadavusi iš paskutinio apledėjimo gniaužtų [Raukas, 1986]. Skurdus dirvožemis, intensyvi paviršiaus erozija bei beveik visoje šiaurinėje Europoje fiksuojami ryškūs temperatūros svyravimai [Björck et al., 1997] vargu ar galėjo pozityviai paveikti šeivamedžio plėtrą. Galime daryti prielaidą, jog aptiktosios žiedadulkės galėjo būti vėjo atneštos iš piečiau plytėjusių augimviečių nei subrendusios ant tiriamoje teritorijoje augusių individų.

Vėlesniuose sporų-žiedadulkių diagramų sluoksniuose taip pat aptinkamos pavienės šeivamedžio žiedadulkės. Estijos Mardu ežero diagramoje jos aptiktos prieš 840014C metų, 760014C metų, bei 650014C metų suklostytuose sluoksniuose [Veski, 1998]. Biržulio ežero, plytinčio Žemaitijoje, nuosėdų sluoksniuose aptiktos šeivamedžio žiedadulkės yra beveik vienalaikės su aptiktomis Mardu ežere, nes sluoksniai, kuriuose jos buvo išskirtos, susiklostė prieš beveik 630014C metų [Stančikaitė et al., 2006]. Į Biržulio ežero nuosėdų sluoksnius šios žiedadulkės patekdavo ir vėliau, jų surasta prieš beveik 500014C metų suformuotose nuosėdose [Guobytė, Stančikaitė, 1998]. Kalbant apie žiedadulkes, aptiktas holoceno vidurio sluoksniuose, tikimybė, jog jos galėjo būti vietinės kilmės, yra daug didesnė nei ankstyvajame holocene. Holoceno vidurys pasižymėjo aukštesnėmis nei šiuolaikinės vidutinėmis metinėmis temperatūromis, dideliu drėgmės kiekiu, tuo metu išryškėjo klimatinis laikotarpio optimumas [Kalis et al., 2003; Davis et al., 2003] sukūręs palankias sąlygas plisti bei klestėti įvairioms medžių rūšims, kurios anksčiau nagrinėjamoje teritorijoje nebuvo paplitusios. Nors šeivamedžio makroliekanų iki šiol holoceno sluoksniuose dar nepavyko aptikti [Kisielienė, asmeninė informacija], tačiau remiantis žiniomis apie bendrą ekosistemos raidos pobūdį viduriniame holocene, šio augalo plėtros galimybės teritorijoje išaugo.

Pastarųjų 4000- 500014C metų laikotarpyje susiformavusiuose nuosėdų sluoksniuose Sambucus sp. žiedadulkės yra aptinkamos gana dažnai tiek Lietuvos teritorijoje tirtuose pjūviuose, tiek ir aplinkinėse šalyse [Bitinas et al., 2000; Antanaitis et al., 2002; Stančikaitė, 2001; Stančikaitė et al., 2002; Rimantienė, 2005; Stančikaitė et al., 2006]. Nors bendras aptiktų žiedadulkių kiekis dažniausiai ir neviršija kelių procento dalių, tačiau dažnas jų atsiradimas spektre leidžia manyti, jog augimvietės buvo tiriamoje teritorijoje arba labai netoliese. Patikslinti šias prielaidas galės tik tolesni šio įdomaus botaniniu bei etnologiniu požiūriu augalo plėtros tyrimai, paremti  paleobotanine bei istorine informacija.

 

Padėkos

Dėkojame Daliai Kisielienei, Alvydui Butkui ir Daivai Šeškauskaitei už suteiktą informaciją ir patarimus rengiant straipsnį.

 

Išvados

Ankstyvajam (prieš 9300- 920014C metų) Sambucus įsikūrimui tiriamoje teritorijoje prieštarauja klimatinė to meto situacija, nors pavienės augalo žiedadulkės ir buvo aptiktos nuosėdose. Viduriniojo holoceno klimatinių sąlygų kaita leidžia teigti, jog augalo plėtros galimybės į tiriamą teritoriją labai išaugo. Pastarieji 4000- 500014C metai, remiantis sporų-žiedadulkių tyrimais, gali būti įvardinti kaip potencialios rūšies plėtros į regioną etapas.

Nors ir trūksta duomenų apie gan ilgą laikotarpį 3000 m . pr. Kr. iki 1500 m . po Kr., galima teigti, vieną šeivamedžio rūšį augus Lietuvos teritorijoje. Vėlyvesnis žiedadulkių nebuvimas siejasi su klimato kaita. Jeigu Sambucus paplitimo riba dėl to pasistūmė į pietus, reikėtų manyti, kad tai buvo lėtas procesas, o, pakitus klimatui, toji riba vėl slinko atgal. Žinoma, būtų gerai turėti daugiau palinologijos duomenų ir gal net mikrofosilius ir archeologinius radinius. Bet kol kas jų nėra.

Tenka konstatuoti, kad bent sąlygiškai galima laikyti šeivamedį vietinės floros augalu. Pagal aprašymus ir turimus duomenis galima spėti Lietuvoje buvus S. racemosa, puikiai augantis miškuose ir dabar. Tuo tarpu S. nigra labiau randamas šviesesnėse vietose. Tad nepagrįsta  diskusija, esą S. racemosa „agresyvus svetimas naikintinas augalas“ kurį mini Januškevičius [2004].

Reikėtų patikslinti Sambucus žiedadulkių plitimą vėju dideliu nuotoliu.

 

Literatūra

 

Anonymus, ca. 1638: Lexicon Lithuanicum (rankraštis). Faksimilė in: Drotvinas V. (parengė), 1987: Lexicon Lithuanicum: 29-478. – Vilnius.

Antanaitis-Jacobs I., Stančikaitė M., Kisielienė D., 2002: Macrobotanical and palynological research of two archaeological sites in Lithuania. – Viklund, K. (ed.) Nordic Archaeobotany - NAG 2000: 5-21. – Umeå. [=Archaeology and environment, 15].

Bitinas A., Damušytė A., Hutt G., Martma T., Ruplėnaitė G., Stančikaitė M., Ūsaitytė D., Vaikmae R., 2000: Stratigraphic correlation of Late-Weichselian and Holocene deposits in the Lithuania coastal region. – Proceedings of Estonian Academy of Science. Geology, 49 (3): 200–217.

Björck S., Rundgren M., Ingolfsson O., Funder S., 1997: The Preboreal oscillation around the Nordic Seas: terrestrial and lacustrine responses. – Journal of Quaternary Science, 12: 455–466.

Dagys J., 1938: Lietuviškas botanikos žodynas. – Kaunas.

Davis B.A.S., Brewer S., Stevenson A.C., Guiot J., Data Contributors, 2003: The temperature of Europe during the Holocene reconstructed from pollen data. – Quaternary Science Reviews, 22: 1701-1716.

Guobytė R., Stančikaitė M., 1998: Traces of Human Activities in Pollen Diagramms from Lake Biržulis with a Short Review of Geological and Geomorphological Conditions in the Biržulis Area. – Archaeologia Baltica, 3: 121-130. – Vilnius.

Januškevičius L., 2004: Svetimžemių sumedėjusių augalų natūralizacija Lietuvoje. – Dendrologija Lithuaniae, 7: 65-79. – Vilnius.

Kabailienė M., 1998: Vegetation history and climate changes in Lithuania during the Late Glacial and Holocene, according pollen and diatom data. – PACT, Journal of the European Study Group on Physical, Chemical, Biological and Mathematical Techniques Applied to Archaeology, 54: 13-30.

Kabailienė M., Stančikaitė M., Ostrauskas T., 1997: Living conditions and activity of man in the environs of Lake Grūda in the end of Late Glacial and Holocene. – Geologija, 21: 32-43.

Kalis A.J., Merkt J., Wunderlich J., 2003: Environmental changes during the Holocene climatic optimum in central Europe - human impact and natural causes. – Quaternary Science Reviews, 22 (1): 33-79.

LKŽ, 1986: Lietuvių kalbos žodynas, 14. – Vilnius.

Marzell H., 2000: Wörterbuch der deutschen Pflanzennamen, 4. – Köln.

Minkevičius A. et al., 1976: Lietuvos flora, 5. – Vilnius.

Navasaitis M., 2005: Dendrologija. – Kaunas.

Reetz M., 1948: Die Synonymik des Wortes „Holunder“ in den deutschen Mundarten. – Dissertation, Marburg. (cit. in Marzell, 2000)

Raukas A., 1986: Daglaciation of the Gulf of Finland and adjoining areas. – Bull. Geol. Soc. Finl., 58: 21-33.

Rimantienė R., 1979: Šventoji, Narvos kultūros gyvenvietė. – Vilnius.

Rimantienė R., 2005: Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos. – Vilnius.

Skardžius P., 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. – Tauta ir žodis, 7: 3-252. – Kaunas.

Stančikaitė M., 2000: Natural and human initiated environmental changes throughout the Late Glacial and Holocene in Lithuania territory. Ph.D. Thesis, Vilnius University.

Stančikaitė M., 2001: Augalijos ir gamtinės aplinkos raida poledynmetyje. – Baltrūnas V. (sudarė): Ar tikrai Raigardas prasmego?: 26-38. – Vilnius.

Stančikaitė M., Kabailienė M., Ostrauskas T., Guobytė R., 2002: Environment and man in the vicinity of Lakes Dūba and Pelesa, SE Lithuania, during the Late Glacial and Holocene. – Geological Quarterly, 46: 391-409.

Stančikaitė M., Kisielienė D., Strimaitienė A., 2004: Vegetation response to the climatic and human impact changes during the Late Glacial and Holocene: case study of the marginal area of Baltija Upland, NE Lithuania. – Baltica, 17(1): 17-33.

Stančikaitė M., Milkevičius M., Kisielienė D., 2003: Palaeoenvironmental changes in the environs of Žadeikiai bog, NW Lithuania, during Late Glacial and the Holocene according to palaeobotanical and 14C data. – Geologija, 43 (3): 47-60.

Stančikaitė M., Baltrūnas V., Šinkūnas P., Kisielienė D., Ostrauskas T., 2006: Human response to the Holocene environmental changes in the Biržulis Lake region, NW Lithuania. – Quaternary International (spausdinama).

Szyrwid K., 1642: Dictionarium trium linguarum. – Vilnius. Faksimilė in: Lyberis A. (red.), 1979: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas: 95-658. – Vilnius.

Veski S., 1998: Vegetation history, human impact and palaeogeography of western Estonia. Pollen analytical studies of lake and bog sediments. –  Uppsala. [=STRIAE, 38].

Vėlius N. (parengė), 2001: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 2. – Vilnius.

Vilkonis K.K., 2001: Lietuvos žaliasis rūbas. – Vilnius.

Zander R., 2000: Handwörterbuch der Pflanzennamen. (16th ed.) – Stuttgart.

   

Summary

 

Sambucus racemosa L. and Sambucus nigra L. are declared being introduced in Lithuania and well accustomed there. The article discusses the question whether elder species have been introduced. Descriptions of elder appear in reports about Lithuania and East Prussia from the beginning of the 16th century. The first Lithuanian dictionaries from the 17th century include elder as well. These data do not allow to specify the exact species of the genus Sambucus. Reports note that elder has been an important and worshipped tree in Pagan belief. This makes it probable to suppose elder being a well known plant.

Palynological data from different sites in Lithuania give evidence for pollen of Sambucus spp. in periods around 5000 14C BP. The oldest sediments with the pollen grains of this tree were dated back to about 9300 14C BP. Transport of pollen by wind is considered for these findings. The analysis of pollen grains do not allow the determination of the Sambucus species.