Dendrologia Lithuaniae, T. 9 (2009-2010)

Šrifto dydis:  Smulkus šriftas  Vidutinis šriftas  Stambus šriftas
Apie raganų šluotas

Kaip mes po Čekiją keliavome (vieno keleivio įspūdžiai)

Rimvydas Kareiva
Dubravos medelynas

  

        2010 metų liepos trečioji. Rytas, pusė šešių. Dar tyliomis Kauno gatvėmis (šeštadienis – dauguma dar miega) važiuoju iki pilies aikštės. Čia jau stūkso kimšte prikimštų kuprinių, tašių, čemodanų krūva (atleiskit už nelietuviškus pavadinimus, lietuviškai skambėtų: kuprinių, krepšių ir lagaminų) ir šalia jų trypčiojantys būsimi bendrakeleiviai – Dendrologų draugijos nariai, jų giminės ar prijaučiantieji. Dauguma seni pažįstami. Kol sveikinamės, tapšnojame vieni kitiems per petį, atvažiuoja ir autobusas – jau ne pirmi metai mus vežiojantis „neoplanas“. Didžiuosius nešulius šiaip taip sutalpiname autobuso bagažinėse, mažesnius krepšius su provizija sukaišome į visokias skyles šalia sėdynių, kad kelionėje būtų po ranka, susėdame ir ... laukiame. Lietuviškas punktualumas – kažkas kažką pamiršo, kažkas pramigo ar ne taip į laikrodį pasižiūrėjo, žodžiu, pusvalandžio neužteko, bet valandos tikrai neprireikė – ir riedame. Klesteliu į „nuolatinę“ savo vietą, paslaugiai pasaugotą šauniųjų Birutės ir Violetos. Įspūdžiai, prisiminimai, gyvenimo nuotykiai, po kiek laiko kavutė, arbatėlė, atidaromi krepšiai su kaimiškomis ar lietuviškai- lenkiškomis „Maximos“ (čia jau kas kur giminių turi) gėrybėmis, išsitraukiama ir šis tas stipresnio, prasideda anekdotai, kelionės vadovė ir organizatorė Edita paskelbia kelis konkursus...  Ėgi mes jau už Varšuvos ir vairuotojai sustoja jiems gerai žinomame „taške“ – pietūs. Šis „taškas” gerai žinomas ir mums – nuolatiniams kelionių dalyviams. Meniu surašytas lenkiškai ir rusiškai (tai lenkų manymu - patys rusai be vertėjo kažin ar viską suprastų) ir nesikeičia turbūt nuo užeigos įsikūrimo laikų. Bet maistas čia skanus, porcijos didelės, tvarką mes jau perkandę, todėl greit užsisakome kas ko norime (skundų, kad ne tą patiekalą atnešė, lyg ir nebuvo), pavalgome ir traukiame toliau. Dairomės Lenkiją siaubusių potvynių padarinių. Bet jų nesimato: žolė žaliuoja, javai siūruoja, namų stogai irgi savo vietose – melavo tie lenkai ar ką? Ir tik privažiavus Beskidų kalnus pamatėme praūžusios stichijos galybę: kelių sankasos nuneštos su visu asfaltu, tilteliai sugriauti... Skubant atkurti susisiekimą daugelyje vietų atstatyta tik viena eismo juosta, tad dažnai stoviniuojame prie laikinų šviesoforų arba lėtai  riedame pirmyn. Čekijos sieną kertame jau saulei leidžiantis. Čia vaizdas panašus. Prieš vidurnaktį jau šurmuliuojame viešbučio priimamajame. Laimei, tarp mūsų yra čekiškai susikalbanti Danielė, ji greit išsiaiškina su viešbučio budinčiąja, o veiklioji Edita „išrūšiuoja“ visus po kambarius.

         Kitą rytą, kas prarijęs visai neblogus viešbučio pusryčius o kas prieš juos, apibėgame artimiausias miestelio Nachod, kuriame nakvojome, gatves. Visur gausu želdinių. Daugiausia lapuočių, ypač prie senos pilies. Čia auga seni galingi raudonlapiai ir paprastieji bukai, bekočiai ąžuolai, įvairūs klevai, uosiai, gausu visokiausių krūmų. Iš spygliuočių auga daug kėnių, įvairių eglių, pocūgių, rečiau pušų. Lietuvoje taip mėgiamų kalninių pušų vos viena kita, beveik nėra ir kadugių. Gal jiems žemė per gera ar klimatas netinka. Gėlynų taip pat nedaug. Kadangi nakvojome pasidalinę į dvi grupes, vieni prie pilies, kiti prie sraunios kalnų upės, tai suspėjome apžiūrėti nemažą miestelio dalį. Po tokio kroso  traukiame į Adršpach nacionalinį parką, kurio didžiausia įžymybė - uolos, keisčiausių formų ir įvairaus dydžio akmenų „pirštai“. 

 

1-2 nuotr. Adršpach nacionalinio parko uolos (fotografavo L.Tomkevičienė).

        Čekijoje, kaip ir Lietuvoje, liepos šeštoji – nacionalinė šventė, tik ne Mindaugo, o jų nacionalinio herojaus Jano Žižkos atminimui, tvyro karščiai iki 31 C, tad parke minios žmonių – juk keturios laisvos dienos. Tik įėjus į parką stūkso vienas šalia kito trys kokių 15 metrų aukščio ir panašaus pločio akmenys. Kur ten mūsų Puntukas... Puolame fotografuoti iš visų galimų pusių (vėliau, pritrūkę kadrų, šiuos ištrinsime – toliau akmenys nepalyginamai įspūdingesni). Perėję upelį taku palei nedidelį ežerą traukiame tolyn. Aplinkui uolos, akmenų „pirštai“, kur įmanoma – įsikibę medžiai. Labai tinkama vieta sakalams ir didiesiems apuokams perėti. Sukirba mintis – gal pamatysiu taurųjį sakalą (Falco cherrug). Lietuvoje jis negyvena. Negyvena ir čia, bet lenkai rašo, kad Beskiduose jis neretas svečias. Seniai seniai, dar aname šimtmetyje juo teko grožėtis Ukrainoje. O gal pavyks pamatyti kokią kalnų kuosą, uolinį liputį ar kitą dar neregėtą sparnuotį. Rožinės svajonės – tik mums įprastos didžiosios antys ir rudagalvės kryklės ežerėliuose plaukiojo. Daugiau – nė nupiepusio žvirblio. Ir kur bus – visur žmonių minios, o ant uolų alpinistai karstosi, iš aukštai į mus dairosi, laimė, niekuo nesimėto, nors viena grupelė kabojo tiesiai virš pagrindinio pėsčiųjų tako. Kaip čia neprisiminsi anekdoto apie juos, linksmai kabliams ir trosams skambant riedančius žemyn... Žodžiu, prisivaikščiojau, pašokinėjau per išlūžusias laiptų pakopas (sako, jų tyčia neremontuoja – gal dėl atrakcijos, o gal kaip natūralią atranką turistams), paplaukiojau (valtimi, žinoma) po kalnų ežeriuką, kur yrėjas kažką pasakojo čekiškai, o ant uolėtų sienų parašyti nekrologai paskenduoliams, pasidairiau prie krioklių – gal Krakanošą pamatysiu. Įsigiję vieną kitą suvenyrą (akmenų – ko gi daugiau?), su visa kompanija traukiame į artimiausią kavinę – restoraną. Prisivaikščiojus kirsim, kad net ausys lapnos. Deja, bent man maistas pasirodė neskanus, teko papildyti iš savų atsargų.

         Po pietų tariame „adju Adršpachai“ ir riedame aplankyti Bukovinos arboretumo, esančio prie Hruba Skala pilies. Pasisukinėję siaurokais keliukais sustojame prie nemažo kalno, kurio viršūnėje stūkso du apgriuvę galingi bokštai. Hmmm, o nuotraukoje tai rodo gražiai sutvarkytus puošnius rūmus... Pakylam iki pilies vartų. Užrakinti – jau vėlus laikas, pilis nedirba. Dairomės arboretumo, kol išsiaiškiname – ne ten atvažiavome, yra kita pilis tokiu pačiu pavadinimu. Laimė, ji nelabai toli ir mes ten atsiduriame dar pora valandų iki saulės laidos. Keliuku einame link arboretumo. Vienoje kelio pusėje status bukais ir skroblais apaugęs šlaitas, kitoje kokių 15 m  gylio skardis. Kelias leidžiasi žemyn, atsiranda pievučių, o prie jų auga senos  įspūdingo dydžio eglės, kėniai, pocūgės. Čia ir arboretumo tvora. Įėjimas laisvas. O viduje - medžiai milžinai penkiasdešimt ir daugiau metrų aukščio, įspūdingo storio. Stelmužės ąžuolas tarp jų pasimestų, nors gal ir būtų storiausias. Vaikštom,  dairomės, aikčiojam. Jokių etikečių nėra, todėl besidomintys klausinėja labiau išmanančių. „Sužibu“ir aš: kažkieno paklaustas, koks ten dauboje jaunas medelis, patingiu leistis iki jo ir lepteliu „iš pažiūros teisingą“ atsakymą – skėtkėnis (Sciadopytis). Netoliese buvusi daktarė  Valerija nesusižavi tokia niekuo nepagrįsta „erudicija“,  nusileidžia žemyn ir grįžusi patikslina – mamutmedis (Sequoiadendron giganteum). Tenka raudonuoti ir atsiprašyti. Vėliau visame parke taip ir nemačiau jokio skėtkėnio. 

3 nuotr. Mamutmedis Bukovinos arboretume (fotografavo A.Tomkevičius).

        Pagaliau apžiūriu palyginti nedidelį, bet įspūdingą arboretumą ir grįžtu prie pilies. Ši pastatyta ant nuo kalno atskilusios uolos. Plyšys kokių penkiolikos metrų gylio ir panašaus pločio, šlaitai apaugę gebenėmis, uosiais, guobomis. Dugne ganosi kelios ožkos. Virš plyšio ant medžių pritvirtintas lynų, palaidų kilpų ir tašelių takas – atrakcija adrenalino mėgėjams. Pilies rūmai restauruoti, viename fligelyje veikia restoranas, kavinė. Lankytojų netrūksta. Iš kitos rūmų pusės skardis dar įspūdingesnis, senų aukštų medžių viršūnės slėnyje nesiekia pilies pamatų. Nuo arboretumo pusės į slėnį nusidriekusi įspūdinga kokio puskilometrio ilgio statmenais šlaitais uola, gale suskilusi į kelis akmeninius „pirštus“.  O ant paskutinio, kiek atitolusio nuo kitų piršto – du alpinistai. Šie greitai dingsta, saulė jau leidžiasi. Ir štai nuo uolų pusės žaibu pralekia smailiasparnis siluetas. Sakalas! Keletą minučių stebiu jo aukštojo pilotažo figūras, įspūdingą greitį pikiruojant, staigius viražus. Netrukus prie šio paukščio prisideda kitas. Vieno viražo metu besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia paukštį. Ryškiai ruda su juodomis dėmelėmis nugara, pilka galva, ilga tamsiu galu uodega – tai sveikas, pelėsakali. Prieš daugelį metų  dirbant Rykantų girininku vien Panerių miške (apie 600 ha) jų perėdavo 4-6 poros. Dabar Lietuvoje jis retas paukštis. Džiugu tokį pamatyti. Na, mums jau laikas, kelias neartimas – į Liberecą ir – miegoti.

         Kitą dieną iš ryto mes jau būriuojamės prie Libereco botanikos sodo vartų. Sodas skaičiuoja 110 gyvavimo metus. Jis nedidelis, vos poros, gal keturių hektarų, stambių senų medžių čia kaip ir nėra, bet teritorija puikiai sutvarkyta. Prie įėjimo rožių lysvės, toliau alpinariumas, rokariumas, kažkas panašaus į japonišką sodelį. Daug žemaūgių spygliuočių formų, gaila, ne prie visų yra etiketės. Mane labai sudomino kelios dar nematytos kėnių formos, pažeme besidriekianti serbinė eglė. Ilgai vaikščiojau po puikiai sutvarkytą vandens ir pelkių augalų kolekciją – maždaug vieno kvadratinio metro dydžio baseinėlius, apsodintus vandens lelijomis (bent 20 veislių), lūgnėmis, lobelijomis ir dar daug man nežinomų rūšių. O įėjus į oranžeriją akys apraibo: skyriai nedideli, bet juose nuo dykumų ir sausųjų subtropikų iki drėgnųjų atogrąžų kampelių. Daug kaktusų, karpažolių, bromelijų, vabzdžiagaudžių augalų. Puikūs akvariumai – tokiais bet koks zoologijos sodas didžiuotųsi. Juose yra net rykliukų, rajų, jūrinių vėžlių (berods bisų – Karibų jūros ir Atlanto gyventojų), ką jau kalbėti apie klounus, seržantus – majorus (toks žuvelių vardas, nors jos visai nekaringos) ar jūrinius ešerius. Ir piranijų, žinoma, ir ciklidų, labirintinių žuvelių – žodžiu, žiūrėk ir seilę varvink, akvariumininke. Taip po tą nedidelį plotelį praslampinėjame iki ankstyvųjų pietų. Mat dar šiai dienai suplanuota  aplankyti nacionalinį parką Čekų Šveicarija, o botanikos sode  mūsų veikliosios moterys sužinojo vieno didžiausių fuksijų augintojų adresą. Dėl pietų sutarta iš anksto, patikinta, kad jokių problemų nebus, tad greitai užimame šalia stadiono esančios valgyklos lauko staliukus, išstudijuojame neįspūdingą (tiksliau vos kelių patiekalų) meniu, užsisakome ir ramiai laukiame. Po pusvalandžio (kas alaus nusipirkęs, kas šiaip plepėjęs) pradedame nerimauti – padavėjų nė kvapo. Dar po pusvalandžio pasklinda „pletkai“, kad savininkas dar tik produktų pirkti išvažiavo. Pagaliau dar po pusvalandžio atneša pirmas tris porcijas, po kokių 10 minučių dar tris. Taigi jų virtuvė maža ar darbo organizacija „tarybinė“? Supratęs, kad mano užsakyto patiekalo dar net negamina, o tokiais tempais dirbant teks laukti dar mažiausiai valandą, numoju ranka ir išsitraukiu lietuvišką skilandį ir dzūkiškų (nerūkytų) lašinių. Taigi mūsų „pietūs“ užtruko trigubai ilgiau, nei planuota, tad nutariame ateityje su bendrais pietumis būti atsargesni, o dabar vykstame pas didįjį fuksininką. 

        Pasirodo, tai privati sodyba miestelio ribose, turinti apie penkiolika arų žemės, kur telpa gyvenamasis namas, ūkinis pastatas su garažu, pora stiklinių šiltnamių, nedidelė, bet įdomi sumedėjusių augalų kolekcija ir eilės lentynų, stelažų, ant kurių gausybė kelių šimtų veislių (atleiskit, nesiklausiau šeimininkų informacijos) fuksijų vazonėliuose. Žiedų įvairovė, nors šeimininkas sako, masiškai žydės po kokių dviejų savaičių. Pažiūrėti yra į ką. Tuo labiau, kad tai šeimos verslas – sugebama išgyventi iš tokio mažo plotelio. Mane sudomina dvi besidriekiančiomis šakomis paprastosios pušys. Vieną pažįstu – ‘Albyns‘, kokia kita - paklausiu šeimininko. Pasiteirauju, ar galime susišnekėti lenkiškai? Linksi galvą. Paklaustas atsako čekiškai, - aš nesuprantu. Bėgu ieškoti Danielės, bet ši apsupta būrio moterų, neprisisprausi. Vėl kalbinu šeimininką, gal turi tų pušų parduoti. Šis apeina savo augyną, - deja, nėra. Tik pasako kitos veislės pavadinimą –‘Hillside Creeper‘.  Taigi, kas ką radęs, apsiprekinę traukiame link Vokietijos pasienio į Čekų Rojaus nacionalinį parką. Ten norime apžiūrėti didžiausią Europoje natūralią smiltainio arką – tiltą Pravčicka brama. Vėluojame, važiuojame artimiausiais keliais. O jie siauri, dažnai sutiktos mašinos sustoja mūsų praleisti prisispausdamos prie stataus šlaito ar net pavažiuoja keliasdešimt metrų atbulos, ieškodamos platesnės vietos. Vietovės stipriai kalvotos, gražios, bet tai labai lėtina mūsų judėjimą. Pagaliau vakarop leidžiamės į gilų Kamenicos upės kanjoną. Atvykome. Pamatom rodyklę „Pravčicka brama“ ir pasukame į tą pusę. Pavažiavę pora kilometrų sustojame kaimelyje, ir Danielė su Edita bėga išsiaiškinti situaciją. Grįžusios nuliūdina - pavėlavome, o ir pasukome ne ten. Ta rodyklė rodo, kad ten reikia palikti mašiną, nes taip vėlai arčiau važiuoti neleidžiama, o pėsčiomis kulniuoti – geri keturi kilometrai. Pasitarę nusprendžiame – prie arkos neisim – per ilgai užtruks, o mums dar Prahą pasiekti reikia. Valandą laiko apžiūrinėsime  kanjoną, pereisime palei Kamenicos upę nutiestu taku. Kanjonas tikrai įspūdingas – aukšta statmena granito siena, besitęsianti Elbės upės (čekai ją vadina Laba) link. Visur pilna žmonių – juk laisvadienis, karšta. Pasivaikščioję, pastoviniavę ant Kamenicos krantų ir tilto, sėdame į autobusą, keliausime Prahos link. Kanjono dugnu riedame link Elbės. Slėnis platėja ir už posūkio pasijuntame atsidūrę mini Gariūnuose – kur tik galima stovi suvenyrų kioskeliai, jų daugybė. Gerai, kad iki čia nepriėjome...  Kelias visai geras ir po poros valandų mes jau Prahos priemiesčiuose. Sustojame prie supermarketo, tokio čekiško „akropolio“. Pastatai didžiuliai, prekių gausybė (daugelyje skyrių tos pačios), o ko reikia, tenka paieškoti. Pirkėjų nedaug, stovėjimo aikštelės beveik tuščios. Tik prie kieme įrengtų fontanų krykštauja ir taškosi mažyliai, o jų mamos ramiai sėdi šalia – nors jau vakaras, bet dar pakankamai karšta. Pagaliau pasiekiame viešbutį. Jame nakvosime tris naktis. Įsikūrę kas sėdame stebėti pasaulio futbolo čempionatą, kas artimiausiu metro važiuoja į miesto centrą ar eina pasivaikščioti, kas nusipirktus augalėlius popina.  

         Ketvirtoji kelionės diena. Iki pietų ekskursija po Prahą, tad iš ryto turime laiko apžiūrėti artimiausias gatves. Želdiniai čia įspūdingi, ypač prie individualių namų: raganės, sausmedžiai, daugybė įvairiausių krūmų, kur tik tinkama vieta – aukšti puošnūs medžiai, tiek spygliuočiai, tiek lapuočiai, įvairios jų formos – asortimentas kaip gerame botanikos sode. Pasivaikštau  gal poros ha dydžio skvere. Čia su želdiniais persistengta: negilios daubos šlaitai apželdyti kazokiniais, Ficerio (J. sabina, J. x pfitzeriana) kadagiais, o greta – rūgtys, berods amūrinės. Šios ir toliau augę kalniniai serbentai bei kamuolėtieji pūsleniai tiek išsiplėtę, kad  stelbia net ir mažesnius medelius, trukdo vaikščioti takais. Viename kampe jau pradėti šių krūmų šalinimo darbai. Aplinkinių kontorų, įstaigų kiemai išpuoselėti, nors asortimentas skurdesnis, nei privatininkų. Vis tik čia randu  Tsuga dumosa ir dar vieną, kurios taip ir nesugebėjau atpažinti, bei dar jauną Picea x mariorika – juodosios ir serbinės eglių hibridą. O viena gatvė ištisai apsodinta rutulinėmis trešnėmis. Ir uogos jų skanios. Besidairydamas tarp jų pamatau porą svyruoklių. Prieinu – trešnės. Na kaip čia atsilaikysi – nusiskinu ūgelių, gal pavyks išlaikyti gyvus, kol įakiuosiu, nors tokie karščiai, o ir kelionė dar tik įpusėjo. Taip „morališkai pasikaustęs“ su visa kompanija ir rusiškai pasakojančia gide traukiu į miesto centrą. Pakeliui gidė vis ką nors rodo ir pasakoja. Įdomu, deja, bent man gana greitai daug kas iš galvos išgaruoja. Pagaliau sustojame prie karališkųjų rezidencijų. Pirmas vaizdas –švento Vito katedra. Didžiulė. Vilniškė prieš ją vos ne kaip pavėsinė pievelėje. Toliau – rūmai. Mintyse palyginu juos su keliais matytais vokiečių žemių karališkais dvarais – išorinis vaizdas ne čekų naudai (kaip viduje – nežinau, nesu buvęs), o su rusų carų rūmais nei lyginti neverta. Praeiname kelis kiemelius. Viename jų pasistatęs žaizdrą ir priekalą kūju mosuoja kalvis. Šalia jo dirbiniai. Apžiūrėti nespėjame, nes gidė eina toliau. Kitame kiemelyje ji stabteli. Čia bronzinė nuogo jaunuolio skulptūra. Metalas  tamsus, tik viena kiek atsikišusi detalė, ta kur priekyje klubų, iš tolo šviečia, lyg nublizginta. Pasirodo lankytojai, ypač lankytojos mėgsta fotografuotis laikydamosios už tos detalės. Dalis mūsų damų taip pat pasidavė tradicijai – nusifotografavo. Traukiame toliau – apžvalgos aikštelė.

    - Iš čia jūs matote dalį „Auksinės Prahos“ senamiesčio bei dalį karališkųjų rezidencijų. Galite pasigrožėti jų architektūra – čia gidė, išversta į lietuvių kalbą. Aš tai matau krūvą vienas ant kito lipančių raudonomis čerpėmis dengtų stogų. Kai kuriems jų ir remontas nepakenktų. Vėliau, pavaikščiojęs po tą „Auksinės Prahos“ senamiestį, nusprendžiau, kad Vilniaus ko gero gražesnis. Kauno labiau apgriuvęs (apie Kėdainių neminėsiu). Na, aš ne architektas, specialistai mane šioje srityje į miltus sumaltų. Leidžiamės toliau, įeiname į F. Kafkos kiemelį. Jame fontanas: du stilizuoti nuogi vyriškos giminės „apibintuoti“ egzemplioriai (melsvai žali žmogeliukai, beveik natūralaus dydžio) šlapinasi į baseiną. Vėl fotosesija (pas mus tokie fontanai nuo seno buvo tabu). Pagaliau prieiname įžymųjį Karolio tiltą. Dangus, iš ryto buvęs skaidrus, staiga pradeda niauktis, ir mums bebaigiant tiltą pereiti (pastoviniavome prie skulptūrų, paspoksojome į kelias vestuvininkų grupes), prakiūra. Kyla stiprus vėjas, prapliumpa vos ne tropinė liūtis, kuri nežinia kur nuplauna mūsų gidę, dar spėjusią pasakyti „adieu“. Ekskursija baigta, toliau eikim patys. Pastoviniuojame kas po tilto arka, kas tarpuvartėse ar parduotuvių tarpduryje ir dairomės, kuo gi čia užsiimti. Dalis sulenda į kavines, alubarius, o aš pamatau muziejaus iškabą ir neriu ten. Muziejuje S. Dali ir A. Muchos darbų parodos. Gerą valandą vaikštau po tuščias (lankytojų nėra – paveikslai tai kabo) sales (sutikau tik porą savų bendrakeleivių ir du gal vietinius, bet greičiau irgi turistus). Na, nežinau kiek praturtėjau „erudiciškai“, bet kišenę tai gerokai palengvinau – nors vardai ir garsūs, manau bilietai gerokai per brangūs. Lietus baigėsi, noriu traukti pažiūrėti karališkųjų sodų, bet sutikti bendrakeleiviai atkalbina: - nusivilsi, ten tik pora alėjų su suoliukais ir karpytos gyvatvorės. Žodžiu, eilinis parkelis. Taigi, neriu į senamiesčio gatveles. Sutartu laiku visi jau sėdime valgykloje. Paklydusių nėra. Šįkart pietūs praeina sklandžiai, ir mes traukiame į Prahos botanikos sodą. Pasidairome po oranžeriją, kurios dalis yra iškirstoje uoloje. Oranžerijoje didelis akvariumas su keletu jame plaukiojančių žuvų. Vandens kokybė turėtų būti geresnė – tolėliau nuo stiklo žuvų beveik nesimato. Su Libereco akvariumais net lyginti neverta. Patalpoje laisvai skraido kažkokie tropiniai drugiai (tiksliau, tai jie tingiai tupi ant augalų). Visos patalpos klimatas – maždaug drėgnieji subtropikai. Lauko kolekcijose – gėlynai, sumedėję augalai ir didelis vynuogynas, į kurį mes nosies nekišome. Pataikėme į bonsų parodą. Nors nesu jų didelis mėgėjas, vis tik keli egzemplioriai padarė įspūdį. Po augalų kolekcijas vaikščiojome iki sodo darbo pabaigos, o kai kuriuos kolegas ir uždarė – šie pamiršo į laikrodžius pasižiūrėti. Laimė, išeiti iš sodo lengva, matyt tokių užuomaršų nereta. Vakare vėl – kam futbolas, kas išvažiavo pasidairyti po naktinę Prahą (centre vyks šviesų spektaklis), kiti grupelėmis „atšventėme“ liepos šeštąją. 

4 nuotr. Prahos botanikos sodo oranžerijoje (fotografavo L.Tomkevičienė).

    Penktoji kelionės diena. Važiuojame į Pruhonicės miestelį. Jis visai šalia Prahos. Tai savotiška Čekijos dendrologų Meka. Jame du rimti dendrologiniai objektai: pilies parkas ir botanikos sodas. Pirmiausia sustojame prie pilies parko, matyt buvusių dvaro ūkinių pastatų kieme. Iš karto susidomiu serbinių eglių grupe, ypač joje augančiomis keliomis svyruoklinėmis. Šios gerokai skiriasi nuo Lietuvoje augančių, matyt tai kokios nors „pagerintos“, ‘Pendula Bruns‘ ar kokia kita – etiketės tai nėra. Greitai būriu pro gražią restauruojamą pilį patraukiame į parką. Jame – dar vienas atitvertas  kokių keturių ha stačiakampis. Čia didelės rožių ir raganių lysvės, pakraščiuose – spygliuočių grupės ar pavieniai medžiai, viduryje  kūdra dviem pelkėtais krantais. Dar kelios gėlių lysvės. Greitai pereinu visą sklypą, į rožes ir raganes nesigilinu, randu vartelius ir įeinu į peizažinę parko dalį. Parkas nuostabus. Aukšti, senais medžiais apaugę šlaitai leidžiasi į kelių šimtų metrų pločio slėnį. Jame tvenkinių kaskados, kriokliai, atviros erdvės ir nedidelės pievutės kaitaliojasi su  senais stambiais medžiais ar jų grupėmis. Puikiai parinkti spalviniai akcentai – raudonlapiai, geltonlapiai, ryškiai žydintys ar kitaip išsiskiriantys medžiai, pavieniui ar grupėse su žaliais labai pagyvina ir taip  puikų peizažą.  Prie tako dunksanti aukšta akmeninė uola, gal būt specialiai atidengta, apsodinta įvairiomis kalninių pušų formomis. Gal kiek persistengta dalį uolos apsodinus kaktusais (opuncijomis) – atrodo kiek nenatūraliai, bet egzotiškai. Apgalvotai išvedžioti takai, kuriais einant atsiveria vis kitoks, netikėtas vaizdas. Parkas labai tvarkingas, nors jo plotas tikrai viršija 50 ha. Pievos nušienautos,  kur reikia seni medžiai sutvirtinti, takai švarūs, medžių grupės ir krūmai prižiūrėti. O juk prieš kelias savaites šias vietoves siaubė audra. Jos padarinius pamatėme perėję į kitą parko dalį kitoje slėnio pusėje. Čia, miško parke gulėjo jau sugaminta mediena, dalis dar nesutvarkytų išlaužtų ar išverstų su šaknimis medžių buvo likę toliau nuo takų. Taip bevaikščiodami žiūrime – ėgi laikas grįžti. Vos ne protekiniais skubame link pilies – tolokai buvome nuėję. Einant palei tvenkinį mus palydi būrys pusmetrinių japoniškų karpių ir baltųjų amūrų – aišku, kodėl vandenyje nėra vandens lelijų. 

5 nuotr. Pruhonicės pilies parkas (fotografavo A. Tomkevičius)

Gaila skirtis su gražuoliu parku, bet priekyje kitas ne mažiau vertingas (vėliau man pasirodė, kad dar geresnis) objektas –dendrologinis parkas. Taigi truputį pavažiavę sustojame prie šio parko vartų. Tiesa, prieš tai pasukome ne į tą keliuką ir atsidūrėme prie apleistų karvidžių. Tokių ir Lietuvoje pilna. Prie įėjimo į parką augalų pardavimo aikštelė, jau uždaryta, nes vasarą pirkėjų nedaug ir ji dirba tik iki pietų. Vėliau mūsų „garbei“ ją atidarė ir norintys nusipirko vieną kitą augaliuką. Asortimentas ten neypatingas, retenybių (mano supratimu) beveik jokių. Lankstinuke apie parką rašoma, kad jis 73 ha dydžio, padalintas į 29 tematines grupes. Kadangi dar nepietavę, tai velkame su savimi krepšius ir dairomės patogios vietos susėsti. Tokią greitai randame – nuo įėjimo prie kelio treliažai su vijokliniais augalais (gausu laipiojančių rožių veislių, tarp jų pora violetiniais žiedais), o tuoj už jų – aukštos karpytos gyvatvorės. Pievutė lygi, žolė nušienauta. Susėdame, pavalgome, nusifotografuojame, atsipalaidavimui kiek padūkstame ir – pirmyn prie augaliukų. Šiame dendroparke randu seniai ieškotą juodąją geltonspyglės formos pušį (Pinus nigra ‘Aurea‘),  glaustašakį juodalksnį (Alnus glutinosa ‘Fastigiata‘), gluosnialapę svyruoklinės formos kriaušę (Pyrus salicifolia ‘Pendula‘), dar keletą retų vertingų medžių. Arboretumas didelis, bet šį kartą laiko užteko, bėgioti neprireikė. Man ši diena – viena iš vertingiausių: pamačiau daug naujų augalų, jų kompozicijų (dendroparke keliuose skyriuose augalai sodinti peizažiniu principu). Gaila, toli gražu ne visur buvo etiketės, o aš ne visažinis... 

6 nuotr. Paprastieji kadagiai 'Oblonga Pendula' Pruhonicės arboretume (fotografavo A. Tomkevičius)

      Sekantį rytą tariame - iki pasimatymo, Praha - ir keliaujame į Moravijos regioną apžiūrėti garsiųjų  urvų. Kalnų šlaituose ir slėniuose likę praūžusių audrų pėdsakai – daug išlaužytų, išvartytų medžių, panašiai kaip pas mus po didžiojo škvalo. Vienas slėnis siaubte nusiaubtas – visi medžiai nuversti. Pagaliau privažiuojame urvus. Čia – pavyzdinė pinigų melžimo iš turistų įstaiga: susimoki už bilietą, dar už teisę fotografuoti, perki kitą bilietą traukinukui iki urvo pradžios pavažiuoti (nenori – kulniuok pora kilometrų pėstute), nori pakilti ant uolos virš urvo (skardis kokių 50 m aukščio) – mokėk už keltuvą. Gerai kad vėsaus urvų oro neapmokestino (lauke +30, urvuose +10). Pačiame urve įdomu: ertmėse stalaktitai, stalagmitai, vienoje įgriuvoje iš po uolos išteka ir greitai kažkur žemyn krinta skaidrus upelio vanduo. Pusę urvo ilgio plaukiame valtimi. Valtininkas nepaliaujamai kažką čekiškai aiškina, kol išlendame į paviršių. Iš čia važiuojame į Brno miestą. Jame – apie 10 ha dydžio arboretumas, kuriame sukaupta virš penkių tūkstančių taksonų augalų. Iš jų šiltnamiuose virš poros tūkstančių rūšių orchidėjų (čia tokia jų reklama – šiltnamiai buvo uždaryti, orchidėjų nematėme). Nors tik valanda po vidurdienio, arboretumą jau ruošiamasi uždaryti. Mūsų veikliosios moterys išsidera papildomo laiko ir visi puolame į vidų. Jeigu nespėsime, tai, sako, yra ūkiniai vartai, pro juos ir išeisime (teritorija aptverta aukšta metaline tvora, vikresni ją gal perliptų, kiti niekaip). Kolekcijas apžiūrinėti patogu: žiedinis apžvalginis takas, lėkštas negilios daubos šlaitas, pievutės tvarkingai prižiūrėtos. Eidami vis pasidairome tų ūkinių vartų. Randame trejus. Ant visų kilograminės spynos, visur užrakinta. Bet vartų vyriai iš viršaus neužkaiščiuoti, tad supuolę juos kaip nors iškeltume. Aprimstame – čia nakvoti neteks, o jeigu ką, tai su policija išsiaiškinsime... Vaikštome, dairomės, etiketes studijuojame. Kai kurios jų aiškiai ne prie tų augalų įkištos – matyt, studentai dėstytojus apmauti bandė ar atvirkščiai (sodas priklauso universitetui, jis šalia įėjimo). Stoviniuoju prie margalapės formos buko, mintyse tikslindamas jo atsparumą Lietuvos sąlygomis – labai jau gražus. Kiek trumpiau pasigrožiu Davidia involucrata (humoristai iš lietuviškų botaninių vardų komisijos šį augalą pavadino skepeteniu),  mamutmedžiais, sekvoja,  paulovnija (gaila, bet ji jau peržydėjo), ailantu, kitais retais ar visai pas mus nesutinkamais augalais. Išklausę naujausią „patikimu“ būdu (aš tau, tu – kitam) perduotą informaciją sutartu laiku susirenkame prie autobuso. Dar viena turiningai praleista diena.

7 - 8 nuotr. Moravijos urvuose (fotografavo L.Tomkevičienė).

      Ankstyvą septintos kelionės paros rytą važiuojame į visai prie Austrijos sienos esančią Lednicę. Čia yra didelis 170 ha į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus įrašytas pilies parkas su sena įspūdinga oranžerija. Bet su oranžerijomis mums nesiseka – ši, kaip ir didžiulė pilis, restauruojama. Užtat parkas – ohohooo. Vakarinė jo dalis geometrinio išplanavimo: karpomos gyvatvorės, skulptūros, tiesūs takai, geometrinėse pievutėse dideli seni, galima sakyti, unikalūs medžiai: ginkmedžiai, ailantai, daug kitų retenybių. Vienos alėjos gale aptinku dar jauną, kokių trijų metrų aukščio paprastojo glaustašakės geltonlapės formos ąžuolo egzempliorių. Fantastiškas... Žodžiu, visas numatytas laikas prabėgo apžiūrint tik šią – mažesniąją – parko dalį. Susirinkę nutariame pratęsti apžiūrą dar valandą. Mažoka. Parke siūlomos įvairios atrakcijos: kelionė laivu parko tvenkiniais ir kanalais, pasivažinėjimas karieta, jojimas arkliais (net ir ponis buvo),  kopimas į minaretą (aukštas jo bokštas stovi už kokio kilometro nuo pilies, rytinėje parko dalyje), šaudymas iš lanko (keli lankai su strėlėmis ir taikiniai pastatyti šalia tako ir jokio prižiūrėtojo – šaudyk kiek nori), bet bene įdomiausia – medžioklės su dresiruotais paukščiais demonstravimas. Pats sutikau sakalininką su kilniuoju ereliu ant rankų, kiti sako matę ir su pelėdike. Deja, viskam šitam reikia daug laiko, o aš noriu pamatyti vienoje saloje įsikūrusią mišrią pilkųjų garnių ir naktikovų koloniją. Pastarieji Lietuvoje negyvena, nesu jų laisvėje matęs. Pasidairęs palei pilį - žydi kelreiterė  (Koelreuteria paniculata), auga puošnioji katalpa (Catalpa speciosa), nuostabi siaurutė serbinės eglės kolona – protekiniais skubu aplink didįjį tvenkinį išsiraičiusiu taku.  Aplinkui senas angliško stiliaus peizažinis parkas. Įspūdingi stori ąžuolai, maždaug kaip Kauno ąžuolyne, tik daug sveikesni, gyvybingesni ir , berods, didesni, jiems niekuo nenusileidžiantys galingi tulpmedžiai. Tarp šių medžių visokie klevai ar gluosniai atrodo kaip nykštukai. Tik liepos bando bent jau storiu nenusileisti. 

9 nuotr. Radinys Lednicės pilies parke - paprastasis elniavabalis Lucanus cervus? (fotografavo A.Tomkevičius).

        Dairausi į tvenkinio salas. Čia jų keletas nuo keliolikos arų iki hektaro su viršum. Dauguma sujungtos tilteliais, nutiestas takas. Tik pati didžiausia, kur paukščių kolonija, pasiekiama tik valtimi. Logiška, nieks paukščiams netrukdo ir plėšrūnai nepasiekia. Nuo pietinio tvenkinio kranto žvelgiu į salą. Medžio viršūnėje gandralizdis, žemiau ant šakų tupi keli pilkieji garniai. Naktikovų nė kvapo. Ką gi, jie veiklūs sutemus. Išsuku iš tako, prieinu prie pat vandens. Iš nedidelio švendryno lėtai plasnodamas pakyla garnys. Nustėrstu. Šviesiai rudas dryžuotas kaklas, labai ilgi pirštai, rudos dėmės sparnų apačioje – purpurinis garnys! Jo dar nebuvau matęs ir dar iš taip arti! Palydžiu akimis nuskrendantį paukštį ir skubu toliau. Trumpam stabteliu prie minareto ir jau šiaurine tvenkinio pakrante traukiu link pilies. Iš čia didžioji sala kur kas arčiau ir galima įžiūrėti keliolika aukščiau medžiuose sukrautų lizdų. Aukščiausiai matau tris gandralizdžius su gandriukais. Apskritai baltųjų gandrų Čekijoje reta. Visos kelionės metu mačiau tik penkis gandralizdžius (trys iš jų pastarieji). Žemiau pilkųjų garnių lizdai, atrodo tušti. Naktikovų lizdai turėtų būti dar žemiau, bet tarp tankių krūmų jų nesimato. Einu toliau. Tik štai pakrantės karkluose pasigirsta duslūs „kraaau, kraaau“ – mano tik iš magnetofono juostelės girdėti naktikovų balsai ir pakyla keletas paukščių. Jie apsuka kelis ratus virš vandens ir išsisklaido: kas nuskrenda į salą, kas tupia į pakrantės medžius, kiti neramiai skrajoja virš vandens.  Išgąsdinau, matyt. Bet žiūriu, ogi toliau jų ne vienas taip blaškosi. Kai kurie priskrenda per kokius 20 metrų, įžiūriu, kad tai jaunikliai. Tai nenuoramos – pats vidurdienis, o jie skraido sau, o dar vadinasi naktikovais. Parko informacinėje lentoje nurodyta, kad šiemet saloje buvo užimti 206 pilkųjų garnių (trečdalis Čekijoje perėjusių pilkųjų garnių, -  iš viso 2010 metais šalyje suskaičiuotas 621 lizdas)  ir 24 naktikovų  lizdai. Taip man bestovint ir besigėrint paukščiais, keliuku jau vos ne sprinterio greičiu atbėga Jonas. Iki sutarto laiko vos keliolika minučių, man dar likęs koks trečdalis kelio, o jis pasiryžęs apibėgti mano jau nueitus du trečdalius. Atsitokėjęs skubu ir aš. Matau, kad pavėluosiu, surandu parko tvoroje skylę ir tiesiu keliu parkulniuoju iki autobuso. Greitai iš už kampo išnyra ir Jonas. Kiti jau susirinkę, tad keliaujame į Kromerižo miestą. 

        Kromeriže – ankstyvojo baroko stiliaus  Kvetna parkas. Nedidelė oranžerija tuoj už vartų ir nuostabūs  gėlynai. Laiko turime daug (dar tik ankstyva popietė), tad  sutariame čia praleisti keturias valandas. Praėjęs gėlynus pasuku į kairę (tiesiogine prasme, nesupraskit klaidingai). Ten – ilgos tiesios alėjos apsodintos tankiomis aukštomis karpytų gyvatvorių sienomis. Karštą dieną (tokia ir buvo) čia pasivaikščioti gal ir malonu, bet nuobodu – visur tas pats. Na, gal kokiam frakuotam ponui gera vieta rėžti sparną apie nėriniuotą damą... Vaizdo pagyvinimui poroje geometriškai taisyklingų pievelių pastatyti aiškiai šiuolaikinių menininkų kūriniai: metalinis „suplyšęs“ skėtis, ažūrinės avys, dar keli nežinia kas... Parko centre – koplyčia. Durys atviros, bet praėjimas užtvertas virvute. Pasidairęs pro ją taip ir nesupratau, kokios koncesijos šventykla: pagal architektūrą – rytiečių, kryžius katalikų, viduje tikro altoriaus kaip ir nėra, puošyba ne katalikiška. Matyt, tai buvusi privati dvaro koplyčia. Kita parko pusė tvarkoma  tokiu pačiu stiliumi, bet kitokiu principu. Čia gyvatvorės žemos, nors irgi kruopščiai apkarpytos, pievutėse įvairiausi ornamentai iš skoningai parinktų pagal spalvą ir dydį gėlių, o kai kur iš krūmų, daugiausia buksmedžių. Dideli medžiai tik trys: pušis, ąžuolas ir uosis. Dar fontanas, skulptūra, palei tvorą ilga keliasdešimties biustų galerija, ant jos stogo apžvalgos aikštelė. Iš jos puikiai matomas parko išplanavimas, gėlynai. Toks pasaldintas vaizdelis (sako, tokį labai mėgo tų laikų didikai). Darbo -  ir kruopštaus! – galybė. Visur viskas išblizginta, priderinta (na, kai kur dar derinama...).  

10 nuotr. Kromerižo Kvetna parkas (fotografavo L.Tomkevičienė).

        Taigi, kelios nuotraukos ir – ką veikti toliau, juk dar nė valanda nepraėjo? Kaip visada, gelbsti mūsų šauniosios moterys (ką mes be jų veiktume?). Jos jau žino apie kitą šio miestelio parką. Jis ne per toliausia, už kokio kilometro su trupučiu. Kas norime, traukiame tenai. Įsigyjame lankstinukus. Oho, parke esama net ir retenybių, ir gana nemažai. Sekdami neįmantria ir ne visada tikslia schema randame svyrančios formos rytinę eglę (Picea orientalis ‘Pendula‘), Taxodium ascendens,  tridyglę bespyglės formos gledičiją (Gleditsia triacanthos ‘Inermis‘), kitų ne tokių retų spygliuočių ir lapuočių. Stabteliu prie gyvūnų voljero. Šiame parke yra net pavianas, įvairūs fazanai, toliau avys, ožkos, triušiai, naminiai sparnuočiai. ( Pastebėjau, kad daugelyje Čekijos parkų ir botanikos sodų laikomi kokie nors gyvūnai, bent jau ožkos). Tvenkiniuose laisvai plaukioja didžiosios antys, nendrinių vištelių šeimynėlė ir prie rudagalvių kryklių šliejasi mandarininės anties patinukas. Neskubėdamas vaikštau parko takais ir ne tik jais, iš arti apžiūrinėdamas mane labiau sudominusius augalus, kai ką fotografuoju. Čia „charakterį“ parodo mano fotoaparatas: kai fotografuoju medžius – viskas gerai, kai tik objektyvą nukreipiu į kokį paukštį ar, pvz., man labai patikusį triušį voljere – jokių gyvybės požymių, lyg baterijai išsieikvojus. Žodžiu, nėra čia ko kadrų gadinti...  Taigi, laiką praleidžiu puikiai, sutartą valandą būreliu grįžtame iki Kvetna parko, kur autobusas, ir važiuojame į Ostravą – čia nakvosime dvi paskutines kelionės naktis. 

11 nuotr. Straipsnio autorius Kromeriže parke po tulpmedžiu (fotografavo V.Baronienė).

12 nuotr. Povas Kromerižo miestelio parke (fotografavo A. Tomkevičius)

        Ostrava, viešbutis „Veronika“ (ką, čekai neskaitę „Paskenduolės“?). Čia jau televizorius rodo porą lenkiškų programų, tad bent žinių pasiklausome. Paskutinę viešnagės Čekijoje dieną (dar bus ir naktis) iš ryto užsukame į vieną privatų medelyną – susidarysime vaizdą, ką gi šiandien Europa perka. Medelynas užima apie 14 ha plotą. Daug skiepytų lapuočių, spygliuočių. Prekybinėje aikštelėje ir aplink šiltnamius, kieme stovi po pavasarinės prekybos likę vazonai. Žemė juose – priemolis, gal kiek maišytas su juodžemiu. Šeimininkas susikalba lenkiškai. Jis paaiškina, kad žemę vazonams perka dažniausiai iš kelininkų, kai šie nuskuta paviršinį dirvos sluoksnį. Taip jam pigiau, nei durpės. Užtat vazonai sunkūs, be to, tokiame karštyje atrodo kelias dienas nelaistyti. Augynai gerokai piktžolėti – matyt, chemijos naudoja nedaug, o rankomis ravėti nespėja. Asortimentas, kaip jis pats sako, apie 300 pavadinimų lapuočių ir iki 200 pavadinimų spygliuočių. Daugelio jų, ypač skiepytų, auginama po nedaug. Išsilaiko, matyt, neblogai – statosi naują prekybos paviljoną su baru ar nedidele kavinuke. Atsigaivinimui mums atneša kelias dėžes gaiviųjų gėrimų ir pasiūlo pasirinkti augalų, po vieną nemokamai, arba, jei jo požiūriu vertingas (turbūt didesnis) – už pusę kainos. Mūsų išrankesni nemažas savo kolekcijas turintys kolegos taip nieko naujo ir neranda. Aš nusižiūriu dvi paprastosios pušies formas. Kad mažiau tektų mokėti, pasikviečiu į pagalbą čia nieko sau neradusį Arūną. Taip, - šeimininkas iš mūsų pinigų neima, patikusios man pušys keliauja į autobuso bagažinę, ten pat atsiduria dar ne vienas augaliukas, ir kas linksmai nusiteikęs, kas nusiminęs ko norėjęs neradęs, važiuojame į Opavą. 

        Čia apžiūrėsime arboretumą  „Novy Dvur“. Informacijoje apie jį: apie 23 ha plotas, apie 7000 taksonų augalų, didelės oranžerijos (šios, kaip ir beveik visur kitur, buvo uždarytos). Laiko turime į valias, tad nutariame būti, iki kol vartus uždarys. Juk tiek augalų, tikriausiai daugelis jų nematyti. Prie vartų mus pasitinka nedidelio ūgio, su žila, senio šalčio verta barzda, šlubčiojantis pagyvenęs vyras. Vėliau Danielė išsiaiškino, kad tai daktaras Jiri Gill. Jis praves mums įžanginę ekskursiją. Kadangi prastoka mano klausa, tai iš karto atsiskiriu nuo grupės – apžiūrinėsiu pats vienas. Gana greit šiuo arboretumu kiek nusiviliu. Ne augalų įvairovės atžvilgiu – čia jei kiek ir pasigirta, tai nedaug. Bet bendra tvarka, palyginus su kitais aplankytais, daug prastesnė. Rodyklės prie takų dažnai meluoja. Štai nurodytoje Azijos floros zonoje auga subalpinis ir pilkasis kėniai (A. lasiocarpa, A. concolor), o Šiaurės Amerikos – didžialapė liepa ir ginalinis klevas (Tilia platyphyllos, Acer ginala). O etiketės prie konkrečių augalų – išvis „buržuazinis išmislas“, kaip kadaise sakė vienas žinomas revoliucijos veikėjas. Pievos taip pat dar šiemet nešienautos – žolė aukščiau kelių. Vaikštau gana tankiai išvedžiotais takais, prie spygliuočių augalų stabteliu ilgėliau, pro daugumą lapuočių praeinu nesustodamas – vis tiek nežinau kas. Apėjęs pagrindinį ratą pasuku į šoninius takelius. Vaizdas maždaug tas pats. Sustoju didelio glaustašakio ąžuolo šešėlyje (karšta!) užsirišti batų raištelio. Pakeliu akis – glaustašakė bekočio ąžuolo forma. Želdintojams jis gal ir nelabai įdomus – niekuo išvaizda nesiskiria nuo tokios pat paprastojo ąžuolo formos, bet aš tokį matau pirmą kartą. Atsitiktinumas, kad sustojau, etiketės nėra, būčiau ir dėmesio nekreipęs. Įvairių formų spygliuočiai kur kas pastebimesni, ir aš ilgokai trypinėju prie svyruoklinių bankso (P. banksiana ‘Pendula‘) ir geltonosios (P. ponderosa ‘Pendula‘)  bei veimutinės pušies kultivaro (P. strobus ‘Tortuosa‘). Pasigėriu Mertenso ir Džefrio (Tsuga mertensiana, Ts. x jeffrey) cūgomis, praeinu pro avių ir ožkų aptvarus (ten dar ir naminių paukščių buvo). Vienos pievutės pakraštyje – bene vienintelė apšienauta arboretumo vieta: nedidelė stiklinė piramidė – šiltnamis. Gal 2x2 metrų plotelyje pasodinta kaktusų. Įdomu, čia jau klimatas kitoks? Kitur Čekijoje matėme opuncijas augant atvirame grunte. Taigi, apžiūrėjau berods viską. Grįžtu prie vartų. Žiūriu, ogi serbinių eglių grupėje auga siaurutis kokių 6 metrų aukščio korėjinis kėnis. Vadinasi, ir viduje daug ką būsiu pražiopsojęs. Suku antrą apžvalgos ratą, šį kartą ne vien takais. Baigiantis sutartam laikui pastoviniuoju prie nedidelio tvenkinio. Prie kranto būriuojasi dideli japoniškieji karpiai. Net vėžlys atplaukia. Nežinau koks, bet tai tikrai ne balinis vėžlys (Emys orbicularis), kuris gyvena ir Lietuvoje. Žuvys jaukios, batono trupinius ima tiesiog iš rankų. O mes jau lipame į autobusą, pakeliui pavežame garbųjį daktarą Jiri Gill ir traukiame link savosios „Veronikos“. Pakuojamės daiktus – rytoj kelionė namo.