Dendrologia Lithuaniae, T. 9 (2009-2010)

Šrifto dydis:  Smulkus šriftas  Vidutinis šriftas  Stambus šriftas
Apie raganų šluotas

Apie raganų šluotas

Rimvydas Kareiva
Dubravos medelynas

   Ir suskrenda raganos iš visų pakampių ant savo šluotų į vakaruškas ant kalno. Šluotas į medžius sudeda ir eina uliavot. O šluotos tai ne bet kokios. Jos gyvos. Pridės ragana ją prie medžio – ši ir prilimpa ir auga sau toliau kaip kokia šaka, tik kad tankesnė. O paskui pamiršta ragana, kur tą šluotą padėjo, palieka. Va iš to žmonės ir žino, kur jų subuvimas buvo...

   Tokių ir panašių pasakojimų vaikystėje girdėjom daug. Tikėjom jais. Kaip netikėsi, jei ant gimtojo kaimo pakraštyje esančios aukščiausios apylinkių kalvos, Semsės kalnu vadinamos, keliose aukštose pušyse tikrai tų šluotų augo net kelios. Tik kad mes, vaikai, nejutom toms šluotoms nei kokios pagarbos, nei baimės ir nekreipėm į jas dėmesio.

   Raganų šluotas atidžiau stebėti pradėjau būdamas girininku, o galutinai susidomėjau jau dirbdamas medelyne, supratęs kad labai daug dekoratyvinių augalų formų kilusios būtent iš raganų šluotų. Jokios jų apskaitos, katalogų ar išvaizdos aprašymų nedariau, bet per kelis dešimtmečius pastebėjau keletą įdomybių, iš pirmo žvilgsnio į akis nekrentančių detalių, kurios ateityje gal kam pravers. Šluotų dydis – kodėl vienos jų pasiekia įspūdingų matmenų, o kitos išdžiūsta dar palyginti mažos? Suomijoje pakelėje mačiau kokių 4 metrų skersmens eglės rutulį, Tepluvoje, Karaliaučiaus srityje bent 5 metrų skersmens pušies skėtį, Vienoje virš 4 metrų aukščio glaustašakio ąžuolo koloną. Ir dešimtimis skaičiuojamų sausų vos 0,5-0,6 metro skersmens eglių, kiek mažiau pušų, daug beržų ir vieną kitą kitų spygliuočių bei lapuočių šluotų. Iš pradžių maniau, kad šios šluotos išdžiūvo pritrūkusios saulės šviesos, kai gretimos šakos ar  medis beaugdami užtamsindavo lėtai augančią šluotą. Ir tik radęs kelias sausas ten, kur šviesos tikrai pakanka, pradėjau žiūrėti atidžiau.

   Pirmiausia, ką žinome apie raganų šluotų kilmę? Teorijų yra įvairių. Jas visas galime sujungti į tris grupes: 1) išaugusias dėl mechaninių pažeidimų, 2) dėl ligų, 3) dėl genetinių pokyčių. Visos mano aptiktos ir stebėtos raganų šluotos atsirado veikiamos kurio nors iš išvardintų veiksnių, ir stebėjimais netgi galima bent apytiksliai nustatyti, nuo ko konkrečiai stebima šluota atsirado.

  Mechaniniai pakenkimai – tai nulaužta šaka, pažeista žievė, pakenktas pumpuras... Nesvarbu, kas tai padarė, vabzdys, žvėris, vėjas, šaltis ar dar kas. Atsibudę miegantys pumpurai suauga į vieną tankesnę ar retesnę šakų raizgalynę. Vėliau, jei augalas pakankamai jaunas, iš šios raizgalynės „iššoka“ vienas ar keli normalūs ūgliai ir augalas normaliai auga toliau. Tokios raganų šluotos selekcininkui ar dendrologui neįdomios, nes padaugintos jos savo formos nepaveldi. Miške jas galime atpažinti iš ūglių, kurie, nors auga tankiai, bet augimo greičiu nesiskiria nuo gretimų šakų. Pačios šluotos paprastai kiek retesnės, nei atsiradusios dėl kitų priežasčių, dažnai iš jų susiformuoja normalus medžio stiebas ar šaka.  

    

1 - 3 nuotr. Paprastosios eglės (Picea abies (L.) H. Karst.) raganų šluotos, rastos Lietuvoje

  Antra raganų šluotų grupė – atsiradusios dėl ligų. Tai gali būti grybinės, virusinės ar bakterinės kilmės ligos. Kilmę dažniausiai galime nustatyti tik specialiais tyrimais. Vizualiai dažnai tegalime konstatuoti, kad raganos šluota išaugusi dėl ligos. Jaunoms spygliuočių šluotoms, maždaug iki 10 metų, tai nustatyti sunkoka, o kuo šaka senesnė, tuo požymiai ryškesni. Gi lapuočių šluotoms požymiai išryškėja kartais jau pirmais, dažnai antrais – trečiais augimo metais. Raganų šluotos, kilusios dėl ligos, medyje dažniausiai elgiasi kaip parazitiniai augalai. Tai reiškia, kad jos iš augalo ima sau reikalingas maisto medžiagas, nieko mainais neduodamos. Kol šluota jauna, tai sunku pastebėti, bet paaugusi ji vis stipriau alina šaką, ant kurios auga. Šaka tampa žymiai plonesnė, nei kitos to paties vainiko ir amžiaus šakos, nes nemaitinama beveik nestorėja. Galų gale ji jau nepajėgia nei fiziškai išlaikyti iki 0,5-0,6 metro skersmens išaugusios raganos šluotos, nei aprūpinti jos vandeniu ar reikiama augimo energija (maistu). Todėl tokia šluota džiūsta sulaukusi 30-40 metų. Pastebėjau, jog tokių šluotų dauguma išaugusios ant šoninių medžių šakų, ir tik vieną radau ant kamieno. Manau (duomenų apie tai neradau), kad tai virusų pakenkimai, dėl kurių pakinta ląstelių turgoras. Tokios šluotos Lietuvoje būdingos eglėms, vieną radau ant kėnio ir porą ant pušų. Ant poros lapuočių (liepos ir blindės) radau šluotas (abi sausas, liepa galėjo išdžiūti nuo šviesos trūkumo), kurios augo ant šakų, storiu nesiskiriančių nuo gretimų, bet suaugimo vietoje pačios šluotos turėjo labai ploną kamieną, lyg būtų persmaugtos. Manau, kad šiuo atveju augalas nemaitino šluotų.

  Dėl ligų kilusios raganų šluotos dažniausiai nepasižymi formų įvairove. Jos paprastai būna rutuliškos, šluotiškos, rečiau kupsto, kūgio formos, dažniausiai rūšiai būdingais spygliais. Lapuočių raganų šluotų lapai kartais skiriasi nuo motininių savo dydžiu (paprastai būna mažesni), spalva (blyškesni), ypač ant spalvotų dekoratyvinių formų. Antai raganos šluota, išaugusi ant paprastojo raudonlapės formos raugerškio (Berberis vulgaris ‘Atropurpurea’), turi žalsvai rausvus, blyškesnius už motininį augalą lapus, o ant geltonlapio baltalksnio (Alnus incana ‘Aurea’) turėjo pilkai žalsvus, lyg muiluotus lapus ir po metų išdžiūvo.

  Dėl ligų kilusių raganų šluotų dauginimas ir tolesnis auginimas neretai būna gana problemiškas, o kai kurių šluotų padauginti išvis nepavyksta. Sunkiausiai dauginamos šluotos, kilusios dėl grybinių ligų. Augdama grybiena greit užkemša augalo vandens indus, pažeidžia brazdą, žievę (4 nuotr.). Dėl to paimtos gyvašakės nesišaknija, o įskiepiai nesuauga su poskiepiais. Įsišaknijusios gyvašakės ar įskiepiai dėl sutrikusios medžiagų apykaitos tarp šaknų ir lajos auga blogai, skursta, neretai jau sutvirtėjusioje šluotoje (kartais po kelių ar keliolikos metų ) atsiranda sausų šakelių.  

4 nuotr. Grybo pažeista skiepyta raganos šluota

  Dėl virusų ar bakterijų  poveikio atsiradusių raganų šluotų  gyvašakės dažnai šaknijasi gerai, skiepai prigyja ir kelis ar keliolika metų auga gražiai. Bet vėliau, kaip ir gamtoje, po 15- 20 metų lapuočiams ar 30-40 metų spygliuočiams augalai staiga žūna. Skiepytų augalų poskiepiai lieka ploni, neišlaiko didelių šluotų, nulūžta arba nepajėgia išmaitinti didelės lapijos ir išdžiūsta. Pasitaiko atvejų, kai nuo šluotos paimti ir įšaknydinti jauni vasariniai ūgeliai toliau auga ne kaip šluota, o normalus augalas. Tai reiškia, kad bakterija ar virusas dar nespėjo įsiskverbti į jauną ūglį ir augalo savybės liko nepakitusios.

  Taigi, jei raganos šluota auga ant plonesnės šakos, nei kitos to paties amžiaus, jei šluotoje yra sausų šakų, o ji pati ne didesnė nei 60 cm. skersmens, didelė tikimybė, kad ši šluota kilusi dėl augalo ligos.   

  Pačios įdomiausios ir želdintojams bei augintojams vertingiausios raganų šluotos yra kilusios iš genetinių mutacijų. Jos būna ne tik rutuliškos, kūgiškos, bet ir koloniškos, plokščios, padrikos, įvairaus didumo ir spalvos lapais ar spygliais, ilgaamžės, todėl išauga didelės, gyvybingos. Šakos motininiame augale, ant kurių auga tokios šluotos, paprastai savo storiu ir gyvybingumu nesiskiria nuo kitų to paties amžiaus šakų, kas rodo, kad medžiagų apykaita tarp šluotos ir medžio normali. Iš tokių raganų šluotų pasaulyje išauginta labai daug  dekoratyvinių augalų formų. Turime ir lietuviškų, gaila, kad oficialiai jų neįteisiname - žr. eglių raganų šluotos 1-3 nuotr, kalninių pušų - 5-8 nuotr.

  Taigi, jei radome didelę, gyvybingą, be sausų šakų, kiek kitokios nei rutulys formos, skirtingais nei motininio medžio lapais ar spygliais, augančią ant normalaus išsivystymo šakos šluotą, galime tikėtis aptikę genetiškai mutavusį augalo egzempliorių. Beje, šie požymiai paprastai nebūna visi iš karto. Esu radęs ir jau bebaigiančių išdžiūti tokių šluotų, tik jos džiūvo dėl pablogėjusių aplinkos sąlygų, dažniausiai šviesos trūkumo. Pagrindinis atpažinimo požymis – gera šluotos mityba, t.y. normaliai išsivysčiusi ją laikanti šaka.  

5 nuotr. Pinus mugo 'Kuronija' - raganos šluota, rasta Juodkrantėje

  Pastebėjau dar vieną raganų šluotų tipą, kurį su tam tikromis išlygomis priskirčiau prie genetinių pakitimų. Tai pastebėjau ant kėnių, eglių ir paprastosios pušies. Senstant medžiui ir aplinkos sąlygoms ekstremaliai pakitus į neigiamą pusę, augalas stengiasi pasidauginti generatyviškai, t.y. gausiai dera. Kėnių ir eglių viršūnės tiesiog aplimpa kankorėžiais. Po metų – kitų ant stiebo buvusioje kankorėžio prisegimo vietoje atsibunda miegantys pumpurai. Viršūnei augant jų vis daugėja ir viršūnė palaipsniui tankėja (kelios eglės Kamšos miške) arba viršūnė iškart auga kaip tanki kolona (balzaminiai kėniai). Kad tai ne mechaninių pažeidimų  rezultatas (nukritus kankorėžiui lieka randas žievėje), matosi iš to, kad padauginus tokias šluotas jų palikuonys išlaiko šluotos formą. Tiesa, vegetatyviškai dauginti jų neteko (aukštai, kamienas plonas), bet pavyko kartą surinkti nuo jų šiek tiek kankorėžių („pasitarnavo“ uraganas „Anatolijus“, išvertęs medžius). Iš išdygusių kėnio sėjinukų atrinkau vos keletą tankesnių. Dabar išlikęs vienas virš 2 metrų  aukščio tankia neplačia laja augalas. 2009 m. dar keletą jo šakelių įskiepijau į smailiaspyglio kėnio poskiepius. Iš poros šimtų eglių sėjinukų atrinkau apie 50. Jauni jie augo labai tankūs, vėliau dalis jų išaugo kaip normalūs medžiai, o kiti taip ir liko tankūs. Jie nėra gražesni, nei jau esančios paprastosios eglės formos, labiau tinkami nebent karpomoms gyvatvorėms, todėl daugiau jų nedauginu.  

 

6 - 8 nuotr. Kalninių pušų (Pinus mugo Turra) raganų šluotos, straipsnio autoriaus rastos Kuršių nerijoje.

  Kiek genetiškai mutavusių raganų šluotų dauginau, įsitikinau, kad jas galima skiepyti. Kai kurios jų prigyja sunkiau, dauguma gana gerai. Gyvašakėmis taip pat dauginasi nevienodai, kai kurios sunkiai. Nepavyko įšaknydinti pocūgės, poros dygiosios eglės šluotų. Nebandžiau šaknydinti  jokių pušų. Pasitaiko atvejų, kai iš jaunos raganos šluotos paimtas įskiepis auga ne visai taip ir neturi tai šluotai būdingos išvaizdos. Čia gali būti dvi priežastys. Pirma – poskiepis per „stiprus“, t.y. jis įskiepiui perduoda per daug savo savybių ar augimo energijos. Nustatyta, kad poskiepis įskiepiui perduoda 10-20% savo genetinių savybių: augimo greičio, aukščio, atsparumo įvairiems išorės veiksniams... Čia dažniausiai kalti mes patys – poskiepius pertręšiame, perlaistome, per daug nugenime, žodžiu, siekdami greito efekto „ištempiame“ nebūdingą skiepo augimą. Gelbstintis padeda augalo persodinimas ar šaknų pakirtimas. Kita priežastis – kartais jauni genetiniai mutantai sugrįžta į pirminę augalo būklę. Mechanizmas, dėl ko tai įvyksta, yra labai sudėtingas ir priežastys dar iki galo neišaiškintos. Dažnai tokių naujai atsiradusių mutantų formą padauginus vegetatyviškai, tenka kiek pakoreguoti iškerpant vieną kitą išsikišusią šaką.  

9 nuotr. Nors beržų (Betula pendula Roth) Lietuvoje tikrai daug, tačiau raganų šluotos juose - labai retas reiškinys. Nuotraukoje - įskiepyta beržo raganos šluota Dubravos arboretume.